Taxi driver (1976)

Taksistas - Martino Skorcezės režisuotas filmas. Pagrindinį vaidmenį jame atliko Robertas De Niro. Filme pasakojama apie 26 metų vaikiną Travis (De Niro), kuris įsidarbina taksistu. Jam patinka važinėtis naktinio miesto žyburingomis gatvėmis, nes tik taip gali pabėgti nuo lėtinės nemigos sukurtos skaudžios realybės. Bet po truputį depresuoto ir psichiškai nestabilaus Travis gyvenimo kasdienybė virsta tikru košmaru. Priežastis - purvinų didmiesčio gatvių narkomanai, ginklų prekeiviai, prostitutės, suteneriai ir kitos padugnės. Ilgainiui toks santykis priverčia maištauti prieš valdžios toleruojamą nusikalstamumą. Naktinės pamainos metu įvykęs incidentas paskatina Travi įsigyti ginklų ir įvykdyti teisingumą. Galime numanyti, kad vaikinas yra Vietnamo karo žiaurumą patyręs veteranas. Beviltiškai nusivylusi, sužalota asmenybė, nesugebanti adaptuotis ekonominį ir socialinį chaosą išgyvenančioje šalyje.
Filmas buvo nominuotas keturiems Oskarams, įskaitant geriausio metų filmo, ir laimėjo palmės šakelę Kanų kino festivalyje.

Taxi driver 

Japoniškas Hakuchi (1951) ir rusiškas Идиот (1958)

Kalbant apie šias dvi Dostojevskio romano Idiotas ekranizacijas, idomiausia jas būtų lyginti ne su pačiu romanu, o kultūriniu atžvilgiu. Nes abiejų filmų siužetas panašus ir paremtas romanu, o ryškiausi (ir įdomiausi!) skirtumai atsiskleidžia būtent stebint skirtingų kultūrų režisierių spredimus, aktorių vaidybą ir aplinką.

Rusiškasis Idiotas siūlo visa, ką geriausio gali pasiūlyti rusiškas kinas – įspūdingą aktorių vaidybą, gerą scenografiją, muzikinį įgarsinimą. Jei nesinori skaityti knygos, ekranizacijoje pamatysi ir Dostojevskiui būdingą žmogaus sielos pažinimą, ir charakteringus veikėjus, filosofines idėjas. Tik gaila, kad buvo pastatyta tik pirma iš dviejų serijų. Bet jei patiks ši Dostojevskio ekranizacija, siūlau pažiūrėti ir kitas - Братья Карамазовы (1969) bei Преступление и наказание (1970).

Japonišką versiją sukūrė gerai pažįstamas Akira Kurosawa, ir nors tai nėra jo geriausias darbas, vis tiek vertas pažiūrėti. Nors čia istorija perkeliama į kitą laikmetį, bet jos esmė lieka ta pati. Ir įsivaizduokite, šen bei ten šmėsčioja arbatos gėrimo ceremonija, vienas kitas kimono, japonų giliažvilgsnė vaidyba, bet dvasia lieka, nevaržoma rusiška. Įdomu tai, kad Japonijoje Vakarų literatūra vystantis kino pramonei (ir ne tik) buvo skaitoma ir studijuojama – tad tai toli gražu nėra vienintelė Vakarų literatūros ekranizacija, kurioje vaidina ateiviai (gerąja prasme). O ką girdėjote apie japonų literatūrą ar jos vakarietiškas adaptacijas?

Идиот

Hakuchi

Skrenda gervės (1957) - Mikhail Kalatazov

Nemažai laiko rusų kinas man siejosi beveik vien su Tarkovskiu ir per TV rodomais Šuriko nuotykiais, ašaromis netikinčia Maskva bei karpiais vonioje. Tik pastaruoju pradedu atrasti rimtąjį rusų kiną, tad filmas Skrenda gervės man buvo labai malonus radinys.

Skrenda gervės pasakoja dviejų žmonių, Veronikos ir Boriso, meilės istoriją Antro pasaulinio karo metu. O šios istorijos įtaigumą sukuria puiki aktorių vaidyba ir ypač operatoriaus darbas. Nuo pat pradžios akį traukia vaizdai, tiek teikiantys malonumą akiai, tiek pasakojantys istoriją lygiomis teisėmis su aktoriais. Kai už lango gaudžia sprogimai ir į vidų lekia skeveldros, Veronikai irgi ateina metas rinktis, ar atsisakyti vilties ir meilės Borisui. Juk pats baisiausias ne fizinis karo atnešamas skausmas, bet jo sieloje atveriamos žaizdos. 

Tais pačiais metais, 1957,  Prancūzijoje ekranizuotos Dostojevskio Baltosios naktys (Le notti bianche). Taip pat meilės istorija, taip pat puikūs aktoriai, tokie pat iliustratyvūs vaizdai. Tad jei patiks vienas, siūlau pažiūrėti ir antrą.

Skrenda Gervės

Baltosios naktys