Nemažai laiko rusų kinas man siejosi beveik vien su Tarkovskiu ir per TV rodomais Šuriko nuotykiais, ašaromis netikinčia Maskva bei karpiais vonioje. Tik pastaruoju pradedu atrasti rimtąjį rusų kiną, tad filmas Skrenda gervės man buvo labai malonus radinys.
Skrenda gervės pasakoja dviejų žmonių, Veronikos ir Boriso, meilės istoriją Antro pasaulinio karo metu. O šios istorijos įtaigumą sukuria puiki aktorių vaidyba ir ypač operatoriaus darbas. Nuo pat pradžios akį traukia vaizdai, tiek teikiantys malonumą akiai, tiek pasakojantys istoriją lygiomis teisėmis su aktoriais. Kai už lango gaudžia sprogimai ir į vidų lekia skeveldros, Veronikai irgi ateina metas rinktis, ar atsisakyti vilties ir meilės Borisui. Juk pats baisiausias ne fizinis karo atnešamas skausmas, bet jo sieloje atveriamos žaizdos.
Tais pačiais metais, 1957, Prancūzijoje ekranizuotos Dostojevskio Baltosios naktys (Le notti bianche). Taip pat meilės istorija, taip pat puikūs aktoriai, tokie pat iliustratyvūs vaizdai. Tad jei patiks vienas, siūlau pažiūrėti ir antrą.
